Liūdniausias šeštadienis per visą mėnesį. Ir paskutinis, prieš vasarą.Šiandien, būdama visiškai viena namuose, turėjau puikią progą pagalvoti apie savo veiksmus, žodžius, kitokias nesąmones. Ir supratau, kad esu pati sau nuodas.
Tie visi vakarėliai, plotai mane traukia lyg narkotikas. Na, bet kas iš to? Tą dieną būna linksma, gera. Pamirštu savas bėdas, rūpesčius. O kitą dieną būna vėl tas pats. Nuo savo rūpesčių juk nepabėgsi, reikia sustoti ir spręsti juos, o ne palikti viską taip, kaip yra ir gyventi toliau. Juk taip bus tik blogiau.
Supratau ką dariau ne taip. Tiesą pasakius, pasiilgau senosios Gabrieles. Dieve, kokia ankščiau buvau gera, miela... O dabar? Kuo aš pavirtau dabar? Būdama a la linksma pakenkiu ne tik sau, bet ir kitiems. Skaudinu brangiausius žmones. Bet jie vistiek nuo manęs nenusisuka, stengiasi padėti. Džiaugiuosi bent už tai!
Šiandien kalbėjau su sena pažįstama. Nors ir nebendraujam taip, kaip anksčiau, bet jos pasakyti žodžiai išties mane suglumino, nes ji žino apie mane beveik viską. O aš maniau, kad viską pavyks išlaikyti paslaptyje, tačiau taip manydama nepagalvojau, jog aplinkiniai mato, kaip elgiuosi viešumoje.
" - Gabriele, Tu labai pasikeitei. Aš Tavim šiek tiek nusivyliau, nes iš angelo tapai velniuku."
O kita, artima draugė pasakė:
" - Koks skirtumas, ką mano kiti! Juk tai Tavo gyvenimas. Kas Tau jaunai..."
Būtent, aš dar jauna. Aš esu paauglė, norinti gero gyvenimo, tačiau einanti ne tuo keliu, kuriuo turėčiau eiti.
Tas nuolatinis visų kišimasis į mano gyvenimą jau varo iš proto. Bet juk jie nori, kad man būtų geriau. Ne, vieni nori, kad man būtų gerai, o kiti tiesiog nori pasilinksmint. Pamiršt savo bėdas. Kaip ir aš.
Bet nuo dabar, vat būtent nuo šios akimirkos gyvensiu kitaip. Cha, jūs manot, kad man nepavyks? Gal per drąsiai sakau, bet visada gaunu tai, ko noriu. Na, jei negaunu, vadinasi nelabai ir noriu. Tokia ta tiesa.
Na taip, jei norit apie mane sužinoti plačiau, pasiklauskit tų žmonių, kurie net nėra su manimi kalbėję. Ir man tikrai nusispjaut, ką jie sakys. Believe me. Jie yra niekas. Visiškas, didelis niekas. Man. Mano gyvenime.
Jiems gal nuo to bus geriau, nes jie nori sugadinti gyvenimus visiems, kurių jie nemėgsta. Bet stiprūs žmonės gali tiesiog abejingai pažiūrėti tiesiai jiems į akis ir... Ir nieko nedaryti. Tiesiog patylėti ir "duoti durniui kelią".
Žaizdos mano sieloje užgis, tačiau liks randai. Bet aš į tai nekreipiu dėmėsio. Gyvenu toliau.
Žinokit, aš didžiuojuosi savimi. Didžiuojuosi, nes sugebėjau praeiti tiek daug nesąmonių, gavau begalo daug pamokų ir to nesureikšminu. Na žinoma, buvo ašarų, skausmo ir kančių. Bet aš savo gyvenimą toliau spalvinu įvairiomis spalvomis, o tie, kurių nemėgstu vis bando jį užteršti juoda spalva. O kas man iš to? Aš visvien išsikapstau iš tos bedugnės, į kurią mane stumia. Tiek savo jėgomis, tiek draugų pagalba.
Draugų. Hm... Šiandien galvojau ir apie juos. Sugebėjau atsirinkti tikrus, nuo veidmainių. Dabar jie tik pažįstami.
Atsibodo gyventi svajonėmis. Reikia jas paversti į realybę. Ir man pavyks!
Visi žmonės klysta. Klystu ir aš. Bet aš bent jau taisau savo klaidas, ne taip kaip kai kurie. Net nenorėdama kalbėti, galvoti ir rašyti apie tuos žmones, kurie man kenkia, kartais ne savo noru tiesiog privalau juos sutikti savo draugų buryje. Skaitydami šį įrašą, matyt galvosit, kad esu kažkokia pasikėlusi savanaudė, nes formspring'e pasirodė pikti komentarai apie mano ankstesnius įrašus. Tačiau galvokit jūs apie mane ką norit, man nesvarbu, nes aš apie jus negalvoju v-i-s-i-š-k-a-i.
Laiko klausimas, kada viskas susitvarkys, bet nieko nėra neįmanomo. Jei stengiesi, viskas atrodo lengva ir paprasta.Noriu pabėgti iš sielvarto namų, visam laikui pamiršti liūdesį ir visuomet šypsotis. Lalalalala.
Šiandien pradėjau klausyti repo. Ir man atrodo, kad tie repuotuojai lyg kalbasi su manimi. Lyg žinotų, kas man dabar darosi. Bet aš klausausi tokių dainų vien todėl, kad noriu pamąstyti, o ne dėl to, kad tiesiog sėdėčiau ir grūzinčiau. Tai ne man, dar kartą kartoju.
Dabar aš beprotiškai bijau. Bijau, kad pasikeitusi tapsiu geresnė kitiems, bet nepatiksiu pati sau. Bijau prarasti keletą brangių žmonių. Na, jų yra tik trys. Trys brangiausi žmonės, be kurių neįsivaizduoju savo gyvenimo. Savo dienų, naktų... Tų pačių vakarėlių ar šiaip pasibuvimų lauke. Neįsivaizduoju! Tačiau keičiuosi juk ne dėl jų, o dėl savęs. Jie mane supras, aš žinau. Kartu mes esam praėję tiek daug purvo, bet mūsų niekam nepavyko išskirt. Vienas iš jų man parašė labai mielą žinutę:
'' - Gabriele, padėkok savo tėvams, kad Tave pagimdė. Dėkoju ir Tau asmeniškai, kad neatstūmei manęs po įvairių pykčių. Kad niekad nepalikai bėdoje. Dėkui, kad esi šalia! Aš Tave labai myliu ir tikiuosi, jog visuomet būsim geriausi draugai, iki pat mirties ;** " <-- Skaičiau šią žinutę gal 10 kartų ir šypsojausi pro ašaras. Tai nuostabu. Aš turiu kuo pasigirti, didžiuotis - tai mano draugai. Jūs nepakartojami. Nėra daugiau tokių, kaip jūs. Visada man padėdavot ir iškęsdavot mano pavydo scenas, mano nereikšmingus pykčius ir šiaip mane pačią. AŠ JUS DIEVINU.
