Tai va, antradienis praėjo labai sklandžiai. Na, pirmoji jo pusė galėjo būti šiek tiek geresnė, tačiau mano nuotaika po pietų pasitaisė, o tai yra labai gerai.
Kai baigėsi pamokos, nuvažiavau namo ir belekur išmėčiusi visas knygas ir sąsiuvinius, į kuprinę įsimečiau rankšluostį, šukas, piniginę, raktus ir telefoną. Galima sakyti nusiplėšiau rūbus nuo savęs, nes buvo LABAI karšta (o aš, tipo protinguolė, sumąsčiau išeiti į mokyklą su džinsais...) ir užsidėjau maikutę be rankovių, šortukus ir basutes. Visą tai padariau per 15-20min ir išvažiavau pas draugę į Karoliniškes. Nuėjusios pas ją į namus gan ilgai užtrukom, nes mano draugė vis nesugalvojo ką jai reikia apsirengti, o prieš išeinant užsimanė valgyti, bei pasitikrinti facebook'ą.
Kai pagaliau atėjom prie mokyklos ir susitikom su savo draugais (buvo tik 10 žmonių, vėliau prisijungė likusieji), nuėjom prie ežero. Aaaach, kaip aš buvau pasiilgusi ežero vandens! Taaaip fainai ten viskas buvo, eina sau.
Grįžau namo 21:10h, nors žadėjau būti lygiai 18:00, tėvai visiškai nepyko. Osum tiesiog :)
http://www.youtube.com/watch?v=XGT6SZuJaEw - dabar vis klausau šios dainos. Na, galima sakyti ir taip, jog netiesiogiai "išprievartavau" replay mygtuką. Nuostabi daina, nors ir labai sena, tačiau man ji visvien sukelia nuoširdžią šypseną veide, be to širdį užlieja tas nuostabus meilės, bei šilumos ir gerumo jausmas. ;))
Jausmas, o tas keistas jausmas,
Kurį jaučiu kas dieną,
Kiekvieną dieną, jaučiu jį šiandien.
O, saule, kuri taip švelniai šviečia,
Kuo be tavęs tikėčiau?
Sakau atvirai -- myliu tave labai.
O tu saule, mano saule,
Aš svajoju paversti pasaulį į rojų.
Noriu nuskrist kur neskraidė paukščiai,
Noriu pakilt į beprotišką aukštį.
O tu žvaigžde, mano žvaigžde,
Aš taip noriu vaikščiot po orą kojom,
Noriu patirt tavo amžiną šviesą,
Noriu pamiršt realybę ir tiesą.
Vaikščiot po orą...
Štai šie žodžiai yra mano mėgstamiausi. Jie turi tokią gilią prasmę... Ach, norėčiau nors kada išgirsti kaip man kas nors sako kažką panašaus. Arba net pati kažkam tai pasakyti, tik nežinau, kodėl to nepadarau... Nors jis ir elgiasi su manim kaip su šiukšle, aš vistiek "noriu pamiršt realybę ir tiesą", nes toks požiūris į viską gerina mano santykius su juo. Nors nuo to kenčia mano draugai, bet man ištiesų nusispjaut, aš noriu, kad tik jis būtų laimingas. Tokia ir yra ta tiesa. Ir nors jam yra visiškai px ant visko, kas dabar vyksta, tiek tarp mūsų, tiek man - aš lauksiu, stengsiuos būti laiminga iki tol, kol jis pasakys "viskas". Heh...:)
Mano nuotaiką žiauriai skaidrina mintis, jog rytoj man reikės eiti į trečią pamoką, o ketvirtadienį pamokų išvis nebus ir dar penktadienį sutrumpintos. Awesome, right?
Likusią vakaro dalį (kaip dažniausiai būna) praleisiu veikdama kažką įdomaus, turbūt žiūrėsiu filmą ir vis žvilgčiosiu į telefono ekraną su mintim "kada gi jis parašys?". Na taip, jis neturi laiko, nes labiau mėgsta susirašinėjimą su kitom. Ne, blem, Gabriele!!! Išjunk savo pavydą ir įjunk POXUI rėžimą, mąstyk pozityviai - Tu jam svarbiausia, supratai??????
Okei, mano galvoj jau vėjas siautėja ir kol neišliejau čia visų savo jausmų (išties, geriau juos pasilaikysiu sau) einu pachillint ir bandyt nustatyt tą kvailą poxuistiškumo rėžimą. Viskas bus geraiiiii!
Mua:*
