fuck the rules

Sis pranesimas bus kitoks nei visi. Visu pirma, nera lietuvisku raidziu. Ir nezinau kodel:D Antra, mintys ir ivairus ivykiai neleidzia susikaupt, visko jau zymiai per daug mano galvai...
Si savaite buvo nuostabi visom prasmem, pradedant gerais pazymiais ir baigiant nuostabiu partyyyy, plius issiaiskinau, kas yra mano tikri draugai, o kas tik tokiais apsimeta. Heheheheeee, gaila man, nes isnaudojau brangu savo laika jums, nevertiems to ;))
Nuotaika rytais man pakelia mintys apie pora nuostabiu zmoniu, bei ofc grazus ir siltas oras!
Taigi taigi taigi, savaitgalis U-Z-S-K-A-I-T-Y-T-A-S. Aciu visiem, kas buvot kartu, jus nuostabus - visi iki vieno! Nepaisant asaru ir gruzo, buvo gera. Ir net nesvarbu, jog padarem gana dideliu nuostoliu, kad beveik visiem dabar bloooooga - a c i u.
P.S. Kaimynai musu nekencia, bet kartooosim!:DDD
Duosiu viena patarima - niekad neslepkit nieko nuo savo tevu, anksciau ar veliau vistiek jie suzinos viska. Man asmeniskai yra nerealu pasikalbet su mama, juk ji nugyvenus daugiau gyvenimo nei as, duoda vertingu patarimu. Myliu savo mamyte labai labai!
Nu zodziu, einu kartotis fizikos, gero vakaro visiem, buckiz:*
http://www.youtube.com/watch?v=2QVC__Uvd8s&feature=player_embedded

again and again

Širdis daužėsi taip, kaip niekada gyvenime ir išsigandau, kad ryte galiu nepabusti.
Per tas kelias valandas, bandant užmigti supratau, kad jei nerasiu kur savęs realizuoti - visiškai prapulsiu. Daug reikėjo galvoti, jog suprasčiau, kas negerai. Paprasčiausiai nėra kur savęs įdėti, o sėdėjimas vienoje vietoje mane žudo. Tuomet ir prisigalvoju įvairių nesąmonių. Ir dar blogos mintys užpuola. Gerai, reikia rasti sprendimą, kur pasireikšti ir tada viskas bus gerai. Smagu, kai įvertinama tai, ką darai ir niekas nepakeis to gero jausmo.
Ach... Naktimis tiek daug visko sapnuoju ir tas viskas yra toooks painus! Per daug emocijų. Nori išeiti, kad kitiems žmonėms būtų geriau. Bet vistiek lieki, nes nemoki savęs kontroliuoti.
Katik į galvą atėjo posakis: "nemesk kelio dėl takelio" ir dabar galvoju, ar tai iš tiesų tikra. Kelias turbūt tiesesnis, labiau pažįstamas... O koks jausmas keliaujant takeliu?
"Gyvenimas yra per trumpas, kad susigaudyčiau, kaip šis žaidimas vyksta, ir suvokčiau, dėl ko visa tai dedasi. Pasaulis atsako į mano klausimus tyla. Tai greičiau reiškia ne sutikimą, o yra ženklas, kad jis manęs nesiklauso. ... Man nepritinka viską žinoti"
Aplink kartais būna taip tylu, ramu.  Tiesiog paskęstu savo mintyse galvodama apie tai, kaip būtų smagu kokiai savaitėlei nuvykti į negyvenamą salą su tuo, kuriam pastaruoju metu skirta tiek daug mano šypsenos ir juoko. Būna ir tokių akimirkų, kai atrodo, jog visko reikia tik man. Būna ir tokių akimirkų, kai atrodo, kad visi darbai yra lengvai įveikiami, tik reikia gabalėlio (kur jau gabalėlio, viso gabalo) kantrybės ir šiek tiek daugiau pastangų. Širdį džiugina linksmas juokas, kuris karts nuo karto įsiterpia į bepradedančią įsivyrauti monotoniją.
Kažkaip vakar vieno brangaus žmogaus parašyti žodžiai " Jau nežinau kiek laiko parašau, bet Tau vis tas pats" privertė susimąstyti, kad gal viskas šitaip išpūsta be reikalo. Į tai reikia žvelgti kiek optimistiškiau, nors kartais beprotiškai norisi viską mesti ir dar pasislėpti po pernykščiais lapais, dar norisi pabėgti, kad niekas nepastebėtų, bet kitom akimirkom suprantu, jog tai nėra išeitis. Nors ir nevisada viską moku, nevisada žinau, kaip reikia tinkamai elgtis - bet VISADA yra galimybė tai pakeisti, kaip sakoma - nėra padėties be išeities. Apskritai, įvairūs dalykai priverčia susimąstyti. Dar kartais pagalvoju, kad žmonėms gali nusibosti laukti, kol Tu susivoksi savyje ir Jie paprasčiausiai gali dingti, kad ir kaip tai būtų apmaudu. Iš pradžių atrodo, jog tai smulkmena, bet iš tiesų ji gali daug ką nulemti.
Šiandien susimąsčiau, kad man REIKIA nuotykių. Smagu matyti suvaikėjusius suaugusius ir pačiai tokia pasijusti, bėgti per laukus ir jausti kaip raudonuoja skruostai.... ;)Tikriausiai tai, ką ten teko patirti užsimirš ne taip jau ir greit. Nes pastarosiomis dienomis tenka gyventi vien tuo. Kodėl? Tikriausiai todėl, kad žmonės kuriems tenka daugiau saulės yra šiltesni ir iš vidaus, laimingesni, ir nematantys pernelyg daug problemų savo gyvenime. O tuomet ir grįžus būna sunku nesitikėti tos šilumos iš kitų, nes vis žvalgaisi ir galvoji, kad kažkur įžvelgsi šypseną skirtą Tau. Ir supranti nori ten kur šilta, ne tik išorėje, bet ir žmonių sielose. Pasimokiau ir supratau daug. Ar įvykdžiau planus? Taip. Ką supratau? Pernelyg daug dalykų. Ir vis negalėjau pamiršti . Ko niekada nepamiršiu? Dangaus, nes iki šiol maniau, kad tokį galima tik susapnuoti. Ir privalau ten nusivežti tuos kuriuos myliu, kad jie tai pamatytų. Kiekvieną naktį kuo nuoširdžiausiai tikėdavausi, kad elektra dings. Ir kartais ji dingdavo. Ir eidavau tuščiomis, siauromis gatvelėmis su tikslu suprasti ką čia veikia šis žmogus vienas. Jūros, kurios tiek daug, tokios ramios, su tuščiais žmogaus rankos neliestais paplūdimiais. Beprotiškai skaidriu vandeniu ir švelniu vėjeliu. Akys nebegalėdavo aprėpti tokios begalybės, kartais susimąstydavau ar įmanoma, kad pasauly būna tokių nuostabių vietų. Stebint viską ir aikčiojant iš nuostabos... Tik kažkaip liūdna visą džiaugsmą patirti vienai, taip noris su kuo nors pasidalinti, atiduoti jei ne pusę, tai bent trečdalį. Vakarais krentančios žvaigždės, rytais saulė tekanti iš jūros virš kalnų ir atrodo, kad teka tik tau, mažam vienam žmogeliui, nes tuo metu visi miega/eina miegoti/keliasi dirbti, ir niekas tuomet nesidomi saule, ir daug praranda. Sėdi sau ant bažnyčios stogo ir manai, kad saulė priklauso tik tau. Ir džiaugiesi tuo. Ir kiekvieną rytą saulė vis kitokia. Romantika - šis žodis seniai nemadingas. Bet aš ir nesijaučiu romantike.
Šiandien mano mintys liejasi laisvai, kompiuterio klaviatūra nesiožiuoja. Nežinau, ar suprasit, ką norėjau visuo šituo ilgu pranešimu pasakyti, bet vistiek... Man pasidarė geriau.
Xoxo, G

written in the stars

Sūrios ašaros vėl rieda skruostais. Galva plyšta nuo minčių gausumos.
Tu viską taip ir palieki, nieko nepaaiškinęs? Ar tai Ji kalta? Geriausias draugas. Taip taip...
Viduje man tiesiog verda kraujas, noriu išsirėkt! Bet negaliu. Vos galiu "pagroti" kompiuterio klaviatūra, nes raidės nerealiai pinasi... Tu mane verti būti nelaiminga, kad ir kiek kartų teisinaisi, jog tai netiesa. Amžini Tavo priekaištai, sapalionės tiesiog išveda mane iš kantrybės. Kiekvieną vakarą. Vat ar Tu tai žinodamas, esi patenkintas savimi?
Gyvenam vieną kartą - toks mano gyvenimo šūkis. Darysiu ką noriu, Tu man tiesiog NEGALI uždrausti mėgautis gyvenimu. Negali už mane pasirinkti tų, su kuriais aš norėčiau ir turėčiau bendrauti. Man dabar viskas yra gerai, mano gyvenimas nuostabus ir aš dėjau, jog Tau tai nepatinka!
Taip, manyčiau, jog pasiekei ko norėjai - begalo sunervinai mane ir žinoma sugadinai nuotaiką.
Bet kaip jau sakiau, o ypač Tau, - yra žmonių, kurie man tą nuotaiką sugeba atstatyti į pradinę padėtį. Ha! Ir ir ir... Niekada nebūsiu Tavo, nors žinau, kad nori to labai labai.
Taigi, ŽINAU, kad ir Tu skaitai mano dienoraštį. Mano mintis. Specialiai Tau, trumpas įrašas apie tobulą žmogų:
Jis nuostabus visom prasmėm, ta Jo šypsena ir juokas... Tobulas derinys, kuris priverčia nusišypsoti kiekvieną aplinkinį. O labiausiai mane. Ir dar tos gražios akys. Aaaaach...

Šiandiena praėjo visai gerai. Mokykloje su klasiokėm prisijuokėm iki pilvo skausmo, ypač per dvi anglų, kurių neturėjo būti. Na, maybe turėjo būti, bet ketinom pabėgti....:D Dadadam, pavaduojanti mokytoja tiesiog paraudonavo iš pyyykčioooooo nuo mūsų nesąmoniųųųų.
Mokytoja: Išsitraukit sąsiuvinius, užsirašysime naujas taisykles.
Gabrielė: Mes nerašome į sąsiuvinius, nes jų neturime.
Mokytoja: Kodėl?
Gabrielė ir Asta: Mes modifikuoti.

Dar atkasiau kelias nuotraukas kompe iš tų dienų sodyboje, kai turėjau veidrodinį fotoaparatą rankose....

Taigi, pastaruoju metu mano mintys skrajoja kažkur kitur, tad nebegaliu taip "normaliai" sudėti jų į vieną krūvą ir parašyti čia. Gal greitu laiku viskas pasikeis...
Saldžių sapnų, followeriai,
xoxo, G

čia tiesiog įrašas

 Vakar turėjau galimybę pabendrauti su savo praeitimi. Supraskit kaip norit. Bet buvo geraaaaa. Sugrįžo visi geri ir blogi prisiminimai, net pora ašarų nuriedėjo. Po to visą laiką iki  tol, kol nuėjau miegoti svaigau apie Jį. Prašiau geriausių draugų patarimo, KĄ DARYT?
Visi, net nesitarę, atsakė tą patį : neatsigręžk į praeitį, nesikapstyk po praeities šiukšles.
O man taip nelengva buvo, atrodo, kad vėl pamilau ir... Ir ką? Vat ir Nieko.
Kalbėdama su vienu anonimišku, bet labai nuostabiu asmeniu, net negalėjau susikaupti ir klausytis to, ką jis man pasakoja. Kas kelias minutes vis klausdavau:
- Ką? Ką sakei? Pakartok.
Mane tiesiog užvaldė mintys apie tą tobulą praeitį. Bet po to supratau, kad viskas keičiasi. Kad pradėjau naują gyvenimo etapą. Ir kad labiausiai aplinkinius keičia laikas...
Geraigeraigerai, užteks!
Šiandiena buvo nuostabi, nes pamačiau savo broliukąąą. Jis vis bastosi po pasaulį, vieną dieną būna Vokietijoje, kitą Čekijoje, o trečią - Italijoje. Bet man lauktuvių parveža iš visur, haaaha. Taigi vat, vakar buvo Jo gimtadienis, 19:40h Jam suėjo 25 metai. Wohoooo, partyyy haaard. Kaip jau minėjau, šiandien vakare jis aplankė mane ir mamą mūsų namuose, padainavau Jam " su gimimooo dienaaaaaaa" ir Jis labai apsidžiaugė! Ak, ta nuostabi Jo šypsena, gaila, kad taip retai ją matau... ;s Su broliu šiek tiek pasifotkinom, pasišnekėjom apie viską (pusę pokalbio praėjo apie meiles seiles ofc, reikėjo ten šiek tiek broliško patarimo) ir Jis išvažiavo. Tikiuosi, kad grįžęs į savo namus nuėjo miegoti, nes iš Jo veido RYŠKIAI matėsi, kad Jam šiandien yra belekokios pagirios.
Taigi kas čia dar... Pusę dienos tiesiog... M-O-K-I-A-U-S-I. Draugai sako, kad pradėjusi bendrauti su keliais žmogučiais tiesiog dėjau ant mokslų, kitų draugų, klasiokų... Vat ir ne, tikrai tikrai esat man svarbūs visi iki vieno. Sutinku, jog skiriu Jums kiek mažiau dėmesio, bet pasitaisysiu. Mokslai... Viskas bus gerai. Visada taip sakau. Juk aš optimistė, vienas iš mano nuostabių draugų mane išmokė tokia būti. Leleleleeeee.
Visiškai nesijaučia, jog šiandien yra sekmadienis. Man atrodo, kad šiandien šeštadienis. Damn, ane?
Dar šią naktį lunatikavau. Sapnavau kažką, net neįsivaizduoju ką ir atsikėlusi paryčiais, apie 4h pasiemiau obuolį iš virtuvės ir su nagu nubrėžiau 6 pačiame obuolio viduryje. Net nenumanau ką tai galėtų reikšti, nes pabudusi iš gilaus miego jaučiau tik šiurpuliukus. Daugiau nieko. Dar man atrodė, kad tą obuolį tik palaikiau rankoje... Tik tiek pamenu. Nu žodžiu, mistika kažkokia. ;o
Pala pala, juk sakiau, kad šiandien pusę dienos mokiausi. Taip, aš mokiausi, bet jokia informacija man į galvą neįlindo, nes 99,9% smegenų užimė mintys apie tokį vieną fainuolį, bei ateinantį šeštadienį. Aaaaa, laukiulaukiulaukiu! Su drauge sukūrėm visą šeštadienio planą, uhh, tikiuosi viskas pavyks.
Žinot ko nepaminėjau? Kad su geriausia drauge užsibrėžėm tikslą taupyti pinigus. Savaitėlę. Įdomu, ar pavyks, kai kasdien per ilgają pertrauką lekiam į norfą. Nenene, reikia stengtis.
Na žodžiu, mintys šiandien man visiškai nesiriša, lekiu iš blogo.
Ramios nakties, saldžių sapnų ir nuostabios savaitės!
Xoxo, G

just sayin'

fly with me

Kai įvyksta kažkas natūralaus, paprasto ar gero, tai visuomet pasimiršta greičiau nei vidiniai pykčiai, neteisybės, kurios jei neprasiveržia iškart, tai ilgai Tave graužia iš vidaus ir vieną dieną visvien Tu pratrūksti. Skaudžiausia yra tada kai Tavimi netiki ir Tu kažką bandai įrodyti, jautiesi kaltas ir taip yra tik todėl, kad tie žmonės Tau svarbūs. Bet Jie tavimi netiki ir netgi kaltina. Ir Tu giniesi. Bet man be proto nusibodo gintis, duot atkirčius atgal. Noriu atsidurti ten, kur bent kažkiek laiko nereikia būti karinėje padėtyje. Nors gyvenimas yra nuolatinė kova. Bet kam visa tai? Juk kareiviai irgi pavargsta!

Kažkaip nepalankiai bėga visos šios dienos: pirmadienis -penktadienis.Penktadienis - pirmadienis. Penktadienis su nežinomom iliuzijom ir kiekviena diena su mintimis back to reality, kiekviena naktis su sapnais(košmarais, svajonėmis) Ir nežinoma nostalgija, sentimentai kasdien. Kasdien kažkas... Esu kaip koks nekilnojamas turtas paskutiniu metu, arba vėjo perpučiamas medis stovintis kaip įkaltas ant kažkokios uolos krašto nežinomame ir tuščiame miestelyje kuriame per siaubo filmus įvyksta kraupūs įvykiai.Jei neįvyks kažkoks perversmas tai greitu metu degraduosiu. Ir tokiomis akimirkomis pasijaučiu tuščia...


"Gerųjų žodžių kryptimi praplėsk pasaulį, padaryk jį vienu gyvenimu gilesnį."

Būna, kad randi mylimuosius. Būna, kad juos prarandi. Tada atsiranda kiti, net jei jie ir ne tokie... Ach, nesvarbu. Užteks to liūdesio mano bloge. Pradėsiu gyventi džiaugsmu. Pažadu.

I think you have no idea of how much this is hurting me

Viskas, aš apsisprendžiau.
I'm gonna live my life. Atsibodo gyventi kitų nuopuoliais, klaidomis. Tai daro mane kitokią. Tokią, kokios savęs nenoriu matyti. Kitiems galbūt tai patinka, bet kodėl aš turėčiau slėptis po kažkokia gerumo kauke? Matykit mane tokią, kokia aš esu. O aš iš tiesų esu tikrai gera, bet jei įskaudinsit mane iki širdies gelmių, kaip A, - laikykitės.
Mieloji, Tu buvai mano autoritetas, Tavo laiškai buvo tikrai nuostabūs. Žinojau, kad jei kas nutiks, galėsiu kreiptis į Tave-visada man padėdavai. Na ne visada, bet daug kartų mane ištraukei iš nevilties...
Per Tave vos nepadariau didžiausios gyvenimo klaidos. Vien dėl to, jog siekei savo laimės, atimei maniškę. Todėl AŠ klausiu - ar Tau nuo to geriau? Bet Tu nesupranti, Tu gyveni tik savo teorijom. Neketinau Tau keršyt, tikrai. 

Noriu tik kad suprastum, kaip man tada buvo sunku ir kaip tada mane palikai nevilty. Kaip per matematiką juokeisi. Kaip išpasakodavai visas mano paslaptis man už nugaros. Kodėl tai sužinau tik šiandien? Kodėl būtent šiandien aš radau Tavo blogą ir perskaičiau pirmus keturis pranešimus?
Bet nesijaudink, nesugraudinai manęs nei kiek. Nei trupučio. Tau aš nejaučiu nieko. Nei meilės, nei pykčio. Tu pati esi niekas. Tu nepažįsti manęs. Visiškai. Visiškai Tavimi nusivyliau, nežinau ar Tau ką nors tai reiškia, bet nusileidai mano akyse iki minuso. Už viskąviskąviską norėčiau Tau trenkt - užtektų tik vieno smūgio, kad suprastum, jog nejuokauju. Bet kam to reikia? Aš vistiek eisiu iškėlusi galvą ir žinosiu, kad esu geresnė už Tave.
Tu man tik pasakyk, ko dar iš manęs nori? Ko Tau trūksta? Kodėl šitaip elgiesi?
Mano draugai ir šeima padarė mane kitokią, tokią - kokios norėjai visą laiką. Dabar Tu tapai tokia, kokia anksčiau buvau aš.
Užjaučiu, tikrai labai užjaučiu.
Tau galiu tik palinkėti to, ką atgavau aš - laimės, pasitikėjimo jausmo, daugiau šypsenos veide, mažiau ašarų, tikrų draugų.
Prašau, atstok nuo manęs, pamiršk, kad mane pažįsti. Nebenoriu nieko.
Tikiuosi nebepasimatysim niekada.
Daviau Tau ženklą, kurio norėjai - skaityk ir mėgaukis.

pasidalink laime ir ji padvigubės

Norėčiau numirti bent valandai, kad galėčiau pamatyti žmones, kuriems iš tiesų rūpiu.

Šiandien beveik visą laiką, galvojau apie mažus vaikus. Kaip jiems gera, nes jie neturi jokių rūpesčių...Pasiilgau tų laikų, kai didžiausią skausmą patirdavau nusibrozdindama ranką ir kai baisiausiai sudaužytas dalykas buvo ne širdis, o tiesiog paprastas puodukas. Kai eidavau miegoti ne su ašaromis akyse, bet su meškiuku rankose. Kai su džiaugsmu rytais keldavausi į mokyklą ir smagiai leisdavau ten laiką... Kai nereikėdavo tiesintis plaukų, dažytis...Kai budavo grynai nusispjaut, - nešioji madingus rūbus, ar ne. Tiek šia tema.
Žinot ką? Galiu jums kai ką patarti: niekada, niekada, NIEKADA neskaitykit senų žinučių. Nes perskaičius jas pasidaro begalo gėda dėl to, kad kažkada buvai toks kvailas ir rašei visokias nesąmones...

Na ką, vertinkit žmones, kurie yra šalia jūsų, nes niekada negali žinoti, kada sučirkš telefonas ir pakėlę ragelį sužinosit, kad jų nebėra.
Everything will be okay in the end.
If it's not okay, it's not the end.
Xoxo.http://www.youtube.com/watch?v=sqUdiBaTSNg

loool, this bitch thinks I care

Nuolatinis galvos skausmas, naktinės verkimo ceremonijos(kurias jaučia tik pagalvė) alkoholis ir cigaretės, lengvabūdiškas gyvenimas, pavydas, melas, vienadieniai meilės nuotykiai, neapgalvoti veiksmai, per didelis pasitikėjimas žmonėmis, pesimizmo dalelės, "poker face", pykčiai, intrigos, blogi pažymiai - visą tai išbraukiu iš savo gyvenimo. Pažadėjau sau.
Vienas žmogus liepė man nustoti galvoti apie kitus ir pradėti galvoti apie save. Iš dalies tas žmogus yra teisus. Naaaa, nesiruošiu tapti savanaude, bet mane jau užkniso, kad kiekvienam turiu padėti išsikapstyti iš nelaimių, o apie savo problemas net neturiu laiko pagalvoti.
Šiuo metu yra 22:04h, man nerealiai skauda galvą ir plaučius. Miegas dar neaplankė. Knygos rytojui nesudėtos. Ant stalo mėtosi keli saldainiai, baltas popieriaus lapas su pradėtu piešiniu ir nuostabi knyga.
Joyce Carol Oates - "Tada aš išskleidžiau sparnus ir nuskridau". Ši knyga tobula, begalo pamokanti ir apskritai, visiems rekomenduoju ją perskaityt. Nepasigailėsit.
Mano kakta karšta, tikriausiai turiu temperatūros. Jau 22:11h, man už nugaros futbolo komentatorius mala šūdą, bet aš vistiek jo klausausi... Ach, mano nuotaika toooooookia prasta, net neįmanoma nupasakot.
Dėl to kaltas tik vienas žmogus, kurio beprotiškai nekenčiu, galiu tai drąsiai teigti. Mielasis žmogau, lauk staigmenų, pažadu, kad šį kartą neišsisuksi.
Tai vat, einu į lovą jau. Nemiegot, o žiūrėt futbolo.
Tikiuosi, kad rytojus bus geresnis. Juk reikia tiek nedaug...
Ramios nakties, xoxo

love is in the air

Ak, žinau, kad dabar skaitai šį pranešimą, G. Tu vis dar nori žinoti ką apie Tave manau.
Taigi, manau, jog giliai giliai širdy aš Tave vis dar myliu. Kai praeini pro mane, mano pilve pradeda skraidyt drugeliai. Taip, vis dar. O ar Tu vis dar pameni šį jausmą?
Pasiilgau Tavęs labai labai. Prisiminkim visas gražias akimirkas, kurias praleidom kartu. Nuostabius apsikabinimus, saldžius bučkius, žaismingus žvilgsnius, juoką, mielas žinutes, neatsibostančius pokalbius telefonu. Prisiminkim ir ašaras, pykčius, atsiprašymus, išsiskyrimą.
19 dienų - tiek truko mūsų laimė. Šiandien būtų suėjusios 53 dienelės, jei būtume kartu.
Manai, kad nepastebiu kaip mane nužiūri, kai pro Tave praeinu iškėlus galvą? Ir kai atsisuku, kaip staigiai nusuki akis į šoną?
Mielasis G, aš juk žinau apie Tave viską. Esu perpratus Tavo elgesį. Ach, Tu toks juokingas...
Jei man būtų suteikta dar viena galimybė grįžti pas Tave, - aš jos atsisakyčiau. Ne dėl to, kad šiuo metu jaučiu simpatiją kitam žmogučiui, tūkstantį kartų geresniam už Tave, dėl kurio mes iš dalies ir išsiskyrėm.
Pats sakei, kad trečią kartą nenori būti įskaudintas. Manęs.
Todėl.. Kad ir kaip buvo sunku, aš Tave jau beveik pamiršau. Tu esi mano tobula praeitis. Viskas baigta, susitaikyk su tuo. Sudie.

talking to the moon

Daugiau jokių ašarų dėl Jo. Nei vienos! Ak, kaip lengva pasakyti ir sunku padaryti... Daug kartų sapnavau, kaip Jis nepaleidžia manęs iš savo glėbio, o aš tiesiog sėdžiu prisiglaudusi prie Jo, - užuodžiu tą nuostabų vyriškos dušo želės kvapą sumaišytą su mano mylimojo kvapu... Bet ar aš to tikrai noriu? Ar aš pasiruošusi naujiems nuotykiams? Ar nebus taip, kaip būna dažniausiai - noriu/gavau/nebereikia? Ne, taip nebus, aš garantuoju. Nes dabar įsimylėjau. Rimtai įsimylėjau. Negaliu be Jo gyventi. Negaliu pasinerti į saldžių sapnų pasaulį negavusi sms žinutės nuo Jo. Pasiilgstu Jo balso, žvilgsnio, tos nuostabios šypsenos... Nors matau Jį kasdien, girdžiu jo balsą visą dieną, - juk kalbam telefonu be pertraukų beveik.
Pala, pala... Ką aš pažadėjau pirmame sakinyje? Atleiskit... Man vėl ašaros rieda, negaliu patikėt, kad elgiuosi kaip vaikas... Stačia galva neriu į visus naujus nuotykius, neapgalvodama pasėkmių. Aš tooookia kvaila. Įsivaizduojat, palikau savo vaikiną dėl kurio KANKINAUSI ištisus du metus.  Ir dėl to kalta mano naujoji meilė. Aš tik įtariu, kad simpatija yra vienpusė. Draugai sako, kad ne. Kad nepasiduočiau. Kad beveik pasiekiau tikslą. Bet logiškai pamąsčius, argi jie būtų mano draugai, jei linkėtų man blogo? Juk jie tiesiog nori, kad būčiau laiminga. Jie nori matyti tą Gabrielę, su kuria gera būti, juoktis iš visko, pasikalbėti ir pasilinksminti. O ne dabartinę Gabrielę - piktą. nervuotą, liūdną, su ašarom akyse.
Taip sunku žiūrėti geriausiai draugei į akis, kai ji laiko mano galvą prie pat savosios ir liepia:
- Neverk!
O man ašaros tiesiog rieda nesustodamos, akys tiesiog paskęsta jose...
Ak, mylimas žmogau, kad Tu žinotum kaip mane skaudina kai kurie Tavo žodžiai. Nesakau, kad labai tai sureikšminu, bet... Aš daugiau negaliu taip. Pasikeisk, maldauju, pasikeisk! Taip bus geriau, pamatysi! Ne tik man ir Tavo draugams, bet ir Tau pačiam.
Kaip man atsibodo slėpti nuo Tavęs tiesą, norėčiau tiesiog išrėkti visą tiesą Tau į akis. Bet negaliu, juk  pažadėjau sau, kad Tu privalai suprasti savo klaidas.
Na, beabejo, myliu Tave, labai. Neabejok tuo.

-

Supratau, kad auksinė frazė yra: Visada labiausiai nori to, ko negali turėti. O jei ir pavyksta tai gauti, supranti, kad Tau to net nereikėjo.. Arba JAU nebereikia.