Gera žinoti, jog šiandien yra ketvirtadienis, o rytoj man nebus pamokų ir.... RYTOJ JAU VAAASARA!
Laikas prabėgo tiesiog nepastebimai. Bet pagaliau, pagaliau jokių namų darbų, surauktų mokytojų ir kai kurių žmonių veidų, ilgas miegas. Ach, kaip aš to laukiau!
Mano vasara jau beveik suplanuota. Na, žinoma pasistengsiu kuo daugiau laiko praleisti su draugais lauke, dar tikriausiai važiuosiu į savo pamėgtą stovyklą " TV ir scena - mano gyvenimas ", porą savaičių chillinsiu prie jūros, galbūt teks atsidurti ir kitame pasaulio krašte - kas žino, ką mano tėvai sumąstys. :)
Bet kol kas aš tik noriu atsipūsti nuo ilgų mokymosi metų, t.y. gerai išsimiegooooti.
Rytojus nusimato ganėtinai geras, tikiuosi viskas pavyks, kaip ir planavom.
Tai vat, šiandien man buvo labai smagu. Pamokos buvo itin lengvos, šiap ne taip nusiploviau iš kelių paskutinių pamokų (tačiau dėl rimtos priežasties) ir vėliau ėjau pas draugę. Na, mūsų buvo šešios, bet vistiek sugebėjom beveik apversti aukštyn kojom visus namus ir supykdyti kaimynus savo garsia muzika. Leleleleleeeee. Vėliau, grįžusi į namus, pastebėjau, kad esu visiškai viena! Iškart susiplakiau braškių kokteilį, garsiai pasileidau muziką ir sėdėdama balkone kalbėjau su drauge telefonu, nes ji turėjo man daug ką papasakoti.
Vakare turbūt skaitysiu kokią knygą arba žiūrėsiu filmą, o galbūt tiesiog miegosiu.
Dabar beveik visi mano vakarai yra vienodi. Iš veido visiškai dingo šypsena. Na, jei ir būna ji, tai nebent dirbtinė ar dar kokia nors, bet tikrai ne nuoširdi.
Ach, gyvenimas mane plaka su rykšte, kasdien vis skaudžiau ir skaudžiau... Aš tik noriu sužinoti, iš kur pas mane tiek kantrybės? Gal truputuką nesmagiai parašysiu, tačiau kiti žmonės, gyvendami tokį gyvenimą būtų jau senokai nebeištvėrę. O aš tiesiog krentu, atsistoju... Ir einu toliau. Nepasiduosiu. Kovosiu iki galo, kol pasieksiu savo!
Bet aš nesigailiu savo išeikvoto laiko ir pastangų. Noriu, kad būtų gera, todėl ir nesiruošiu taip anksti nuleisti rankų, nes visuomet būna antras šansas, o man, žinoma, neprošal būtų jį gauti. Jei ne, tai ne. Ką čia daugiau ir bepadarysi.
Vakare turbūt skaitysiu kokią knygą arba žiūrėsiu filmą, o galbūt tiesiog miegosiu.
Dabar beveik visi mano vakarai yra vienodi. Iš veido visiškai dingo šypsena. Na, jei ir būna ji, tai nebent dirbtinė ar dar kokia nors, bet tikrai ne nuoširdi.
Ach, gyvenimas mane plaka su rykšte, kasdien vis skaudžiau ir skaudžiau... Aš tik noriu sužinoti, iš kur pas mane tiek kantrybės? Gal truputuką nesmagiai parašysiu, tačiau kiti žmonės, gyvendami tokį gyvenimą būtų jau senokai nebeištvėrę. O aš tiesiog krentu, atsistoju... Ir einu toliau. Nepasiduosiu. Kovosiu iki galo, kol pasieksiu savo!
Bet aš nesigailiu savo išeikvoto laiko ir pastangų. Noriu, kad būtų gera, todėl ir nesiruošiu taip anksti nuleisti rankų, nes visuomet būna antras šansas, o man, žinoma, neprošal būtų jį gauti. Jei ne, tai ne. Ką čia daugiau ir bepadarysi.
