Sūrios ašaros vėl rieda skruostais. Galva plyšta nuo minčių gausumos.
Tu viską taip ir palieki, nieko nepaaiškinęs? Ar tai Ji kalta? Geriausias draugas. Taip taip...
Viduje man tiesiog verda kraujas, noriu išsirėkt! Bet negaliu. Vos galiu "pagroti" kompiuterio klaviatūra, nes raidės nerealiai pinasi... Tu mane verti būti nelaiminga, kad ir kiek kartų teisinaisi, jog tai netiesa. Amžini Tavo priekaištai, sapalionės tiesiog išveda mane iš kantrybės. Kiekvieną vakarą. Vat ar Tu tai žinodamas, esi patenkintas savimi?
Gyvenam vieną kartą - toks mano gyvenimo šūkis. Darysiu ką noriu, Tu man tiesiog NEGALI uždrausti mėgautis gyvenimu. Negali už mane pasirinkti tų, su kuriais aš norėčiau ir turėčiau bendrauti. Man dabar viskas yra gerai, mano gyvenimas nuostabus ir aš dėjau, jog Tau tai nepatinka!
Taip, manyčiau, jog pasiekei ko norėjai - begalo sunervinai mane ir žinoma sugadinai nuotaiką.
Bet kaip jau sakiau, o ypač Tau, - yra žmonių, kurie man tą nuotaiką sugeba atstatyti į pradinę padėtį. Ha! Ir ir ir... Niekada nebūsiu Tavo, nors žinau, kad nori to labai labai.
Taigi, ŽINAU, kad ir Tu skaitai mano dienoraštį. Mano mintis. Specialiai Tau, trumpas įrašas apie tobulą žmogų:
Jis nuostabus visom prasmėm, ta Jo šypsena ir juokas... Tobulas derinys, kuris priverčia nusišypsoti kiekvieną aplinkinį. O labiausiai mane. Ir dar tos gražios akys. Aaaaach...
Šiandiena praėjo visai gerai. Mokykloje su klasiokėm prisijuokėm iki pilvo skausmo, ypač per dvi anglų, kurių neturėjo būti. Na, maybe turėjo būti, bet ketinom pabėgti....:D Dadadam, pavaduojanti mokytoja tiesiog paraudonavo iš pyyykčioooooo nuo mūsų nesąmoniųųųų.
Mokytoja: Išsitraukit sąsiuvinius, užsirašysime naujas taisykles.
Gabrielė: Mes nerašome į sąsiuvinius, nes jų neturime.
Mokytoja: Kodėl?
Gabrielė ir Asta: Mes modifikuoti.
Dar atkasiau kelias nuotraukas kompe iš tų dienų sodyboje, kai turėjau veidrodinį fotoaparatą rankose....
Tu viską taip ir palieki, nieko nepaaiškinęs? Ar tai Ji kalta? Geriausias draugas. Taip taip...
Viduje man tiesiog verda kraujas, noriu išsirėkt! Bet negaliu. Vos galiu "pagroti" kompiuterio klaviatūra, nes raidės nerealiai pinasi... Tu mane verti būti nelaiminga, kad ir kiek kartų teisinaisi, jog tai netiesa. Amžini Tavo priekaištai, sapalionės tiesiog išveda mane iš kantrybės. Kiekvieną vakarą. Vat ar Tu tai žinodamas, esi patenkintas savimi?
Gyvenam vieną kartą - toks mano gyvenimo šūkis. Darysiu ką noriu, Tu man tiesiog NEGALI uždrausti mėgautis gyvenimu. Negali už mane pasirinkti tų, su kuriais aš norėčiau ir turėčiau bendrauti. Man dabar viskas yra gerai, mano gyvenimas nuostabus ir aš dėjau, jog Tau tai nepatinka!
Taip, manyčiau, jog pasiekei ko norėjai - begalo sunervinai mane ir žinoma sugadinai nuotaiką.
Bet kaip jau sakiau, o ypač Tau, - yra žmonių, kurie man tą nuotaiką sugeba atstatyti į pradinę padėtį. Ha! Ir ir ir... Niekada nebūsiu Tavo, nors žinau, kad nori to labai labai.
Taigi, ŽINAU, kad ir Tu skaitai mano dienoraštį. Mano mintis. Specialiai Tau, trumpas įrašas apie tobulą žmogų:
Jis nuostabus visom prasmėm, ta Jo šypsena ir juokas... Tobulas derinys, kuris priverčia nusišypsoti kiekvieną aplinkinį. O labiausiai mane. Ir dar tos gražios akys. Aaaaach...
Šiandiena praėjo visai gerai. Mokykloje su klasiokėm prisijuokėm iki pilvo skausmo, ypač per dvi anglų, kurių neturėjo būti. Na, maybe turėjo būti, bet ketinom pabėgti....:D Dadadam, pavaduojanti mokytoja tiesiog paraudonavo iš pyyykčioooooo nuo mūsų nesąmoniųųųų.
Mokytoja: Išsitraukit sąsiuvinius, užsirašysime naujas taisykles.
Gabrielė: Mes nerašome į sąsiuvinius, nes jų neturime.
Mokytoja: Kodėl?
Gabrielė ir Asta: Mes modifikuoti.
Dar atkasiau kelias nuotraukas kompe iš tų dienų sodyboje, kai turėjau veidrodinį fotoaparatą rankose....
Saldžių sapnų, followeriai,
xoxo, G
