Per tas kelias valandas, bandant užmigti supratau, kad jei nerasiu kur savęs realizuoti - visiškai prapulsiu. Daug reikėjo galvoti, jog suprasčiau, kas negerai. Paprasčiausiai nėra kur savęs įdėti, o sėdėjimas vienoje vietoje mane žudo. Tuomet ir prisigalvoju įvairių nesąmonių. Ir dar blogos mintys užpuola. Gerai, reikia rasti sprendimą, kur pasireikšti ir tada viskas bus gerai. Smagu, kai įvertinama tai, ką darai ir niekas nepakeis to gero jausmo.
Ach... Naktimis tiek daug visko sapnuoju ir tas viskas yra toooks painus! Per daug emocijų. Nori išeiti, kad kitiems žmonėms būtų geriau. Bet vistiek lieki, nes nemoki savęs kontroliuoti.
Katik į galvą atėjo posakis: "nemesk kelio dėl takelio" ir dabar galvoju, ar tai iš tiesų tikra. Kelias turbūt tiesesnis, labiau pažįstamas... O koks jausmas keliaujant takeliu?
"Gyvenimas yra per trumpas, kad susigaudyčiau, kaip šis žaidimas vyksta, ir suvokčiau, dėl ko visa tai dedasi. Pasaulis atsako į mano klausimus tyla. Tai greičiau reiškia ne sutikimą, o yra ženklas, kad jis manęs nesiklauso. ... Man nepritinka viską žinoti"
Aplink kartais būna taip tylu, ramu. Tiesiog paskęstu savo mintyse galvodama apie tai, kaip būtų smagu kokiai savaitėlei nuvykti į negyvenamą salą su tuo, kuriam pastaruoju metu skirta tiek daug mano šypsenos ir juoko. Būna ir tokių akimirkų, kai atrodo, jog visko reikia tik man. Būna ir tokių akimirkų, kai atrodo, kad visi darbai yra lengvai įveikiami, tik reikia gabalėlio (kur jau gabalėlio, viso gabalo) kantrybės ir šiek tiek daugiau pastangų. Širdį džiugina linksmas juokas, kuris karts nuo karto įsiterpia į bepradedančią įsivyrauti monotoniją.
Kažkaip vakar vieno brangaus žmogaus parašyti žodžiai " Jau nežinau kiek laiko parašau, bet Tau vis tas pats" privertė susimąstyti, kad gal viskas šitaip išpūsta be reikalo. Į tai reikia žvelgti kiek optimistiškiau, nors kartais beprotiškai norisi viską mesti ir dar pasislėpti po pernykščiais lapais, dar norisi pabėgti, kad niekas nepastebėtų, bet kitom akimirkom suprantu, jog tai nėra išeitis. Nors ir nevisada viską moku, nevisada žinau, kaip reikia tinkamai elgtis - bet VISADA yra galimybė tai pakeisti, kaip sakoma - nėra padėties be išeities. Apskritai, įvairūs dalykai priverčia susimąstyti. Dar kartais pagalvoju, kad žmonėms gali nusibosti laukti, kol Tu susivoksi savyje ir Jie paprasčiausiai gali dingti, kad ir kaip tai būtų apmaudu. Iš pradžių atrodo, jog tai smulkmena, bet iš tiesų ji gali daug ką nulemti.
Šiandien susimąsčiau, kad man REIKIA nuotykių. Smagu matyti suvaikėjusius suaugusius ir pačiai tokia pasijusti, bėgti per laukus ir jausti kaip raudonuoja skruostai.... ;)Tikriausiai tai, ką ten teko patirti užsimirš ne taip jau ir greit. Nes pastarosiomis dienomis tenka gyventi vien tuo. Kodėl? Tikriausiai todėl, kad žmonės kuriems tenka daugiau saulės yra šiltesni ir iš vidaus, laimingesni, ir nematantys pernelyg daug problemų savo gyvenime. O tuomet ir grįžus būna sunku nesitikėti tos šilumos iš kitų, nes vis žvalgaisi ir galvoji, kad kažkur įžvelgsi šypseną skirtą Tau. Ir supranti nori ten kur šilta, ne tik išorėje, bet ir žmonių sielose. Pasimokiau ir supratau daug. Ar įvykdžiau planus? Taip. Ką supratau? Pernelyg daug dalykų. Ir vis negalėjau pamiršti . Ko niekada nepamiršiu? Dangaus, nes iki šiol maniau, kad tokį galima tik susapnuoti. Ir privalau ten nusivežti tuos kuriuos myliu, kad jie tai pamatytų. Kiekvieną naktį kuo nuoširdžiausiai tikėdavausi, kad elektra dings. Ir kartais ji dingdavo. Ir eidavau tuščiomis, siauromis gatvelėmis su tikslu suprasti ką čia veikia šis žmogus vienas. Jūros, kurios tiek daug, tokios ramios, su tuščiais žmogaus rankos neliestais paplūdimiais. Beprotiškai skaidriu vandeniu ir švelniu vėjeliu. Akys nebegalėdavo aprėpti tokios begalybės, kartais susimąstydavau ar įmanoma, kad pasauly būna tokių nuostabių vietų. Stebint viską ir aikčiojant iš nuostabos... Tik kažkaip liūdna visą džiaugsmą patirti vienai, taip noris su kuo nors pasidalinti, atiduoti jei ne pusę, tai bent trečdalį. Vakarais krentančios žvaigždės, rytais saulė tekanti iš jūros virš kalnų ir atrodo, kad teka tik tau, mažam vienam žmogeliui, nes tuo metu visi miega/eina miegoti/keliasi dirbti, ir niekas tuomet nesidomi saule, ir daug praranda. Sėdi sau ant bažnyčios stogo ir manai, kad saulė priklauso tik tau. Ir džiaugiesi tuo. Ir kiekvieną rytą saulė vis kitokia. Romantika - šis žodis seniai nemadingas. Bet aš ir nesijaučiu romantike.
Šiandien mano mintys liejasi laisvai, kompiuterio klaviatūra nesiožiuoja. Nežinau, ar suprasit, ką norėjau visuo šituo ilgu pranešimu pasakyti, bet vistiek... Man pasidarė geriau.
Xoxo, G
