I'm gonna live my life. Atsibodo gyventi kitų nuopuoliais, klaidomis. Tai daro mane kitokią. Tokią, kokios savęs nenoriu matyti. Kitiems galbūt tai patinka, bet kodėl aš turėčiau slėptis po kažkokia gerumo kauke? Matykit mane tokią, kokia aš esu. O aš iš tiesų esu tikrai gera, bet jei įskaudinsit mane iki širdies gelmių, kaip A, - laikykitės.
Mieloji, Tu buvai mano autoritetas, Tavo laiškai buvo tikrai nuostabūs. Žinojau, kad jei kas nutiks, galėsiu kreiptis į Tave-visada man padėdavai. Na ne visada, bet daug kartų mane ištraukei iš nevilties...
Per Tave vos nepadariau didžiausios gyvenimo klaidos. Vien dėl to, jog siekei savo laimės, atimei maniškę. Todėl AŠ klausiu - ar Tau nuo to geriau? Bet Tu nesupranti, Tu gyveni tik savo teorijom. Neketinau Tau keršyt, tikrai.
Noriu tik kad suprastum, kaip man tada buvo sunku ir kaip tada mane palikai nevilty. Kaip per matematiką juokeisi. Kaip išpasakodavai visas mano paslaptis man už nugaros. Kodėl tai sužinau tik šiandien? Kodėl būtent šiandien aš radau Tavo blogą ir perskaičiau pirmus keturis pranešimus?
Bet nesijaudink, nesugraudinai manęs nei kiek. Nei trupučio. Tau aš nejaučiu nieko. Nei meilės, nei pykčio. Tu pati esi niekas. Tu nepažįsti manęs. Visiškai. Visiškai Tavimi nusivyliau, nežinau ar Tau ką nors tai reiškia, bet nusileidai mano akyse iki minuso. Už viskąviskąviską norėčiau Tau trenkt - užtektų tik vieno smūgio, kad suprastum, jog nejuokauju. Bet kam to reikia? Aš vistiek eisiu iškėlusi galvą ir žinosiu, kad esu geresnė už Tave.
Tu man tik pasakyk, ko dar iš manęs nori? Ko Tau trūksta? Kodėl šitaip elgiesi?
Mano draugai ir šeima padarė mane kitokią, tokią - kokios norėjai visą laiką. Dabar Tu tapai tokia, kokia anksčiau buvau aš.
Užjaučiu, tikrai labai užjaučiu.
Tau galiu tik palinkėti to, ką atgavau aš - laimės, pasitikėjimo jausmo, daugiau šypsenos veide, mažiau ašarų, tikrų draugų.
Prašau, atstok nuo manęs, pamiršk, kad mane pažįsti. Nebenoriu nieko.
Tikiuosi nebepasimatysim niekada.
Daviau Tau ženklą, kurio norėjai - skaityk ir mėgaukis.
Bet nesijaudink, nesugraudinai manęs nei kiek. Nei trupučio. Tau aš nejaučiu nieko. Nei meilės, nei pykčio. Tu pati esi niekas. Tu nepažįsti manęs. Visiškai. Visiškai Tavimi nusivyliau, nežinau ar Tau ką nors tai reiškia, bet nusileidai mano akyse iki minuso. Už viskąviskąviską norėčiau Tau trenkt - užtektų tik vieno smūgio, kad suprastum, jog nejuokauju. Bet kam to reikia? Aš vistiek eisiu iškėlusi galvą ir žinosiu, kad esu geresnė už Tave.
Tu man tik pasakyk, ko dar iš manęs nori? Ko Tau trūksta? Kodėl šitaip elgiesi?
Mano draugai ir šeima padarė mane kitokią, tokią - kokios norėjai visą laiką. Dabar Tu tapai tokia, kokia anksčiau buvau aš.
Užjaučiu, tikrai labai užjaučiu.
Tau galiu tik palinkėti to, ką atgavau aš - laimės, pasitikėjimo jausmo, daugiau šypsenos veide, mažiau ašarų, tikrų draugų.
Prašau, atstok nuo manęs, pamiršk, kad mane pažįsti. Nebenoriu nieko.
Tikiuosi nebepasimatysim niekada.
Daviau Tau ženklą, kurio norėjai - skaityk ir mėgaukis.
