19 balandžio, 2012

pasidalink laime ir ji padvigubės

Norėčiau numirti bent valandai, kad galėčiau pamatyti žmones, kuriems iš tiesų rūpiu.
Šiandien beveik visą laiką, galvojau apie mažus vaikus. Kaip jiems gera, nes jie neturi jokių rūpesčių...Pasiilgau tų laikų, kai didžiausią skausmą patirdavau nusibrozdindama ranką ir kai baisiausiai sudaužytas dalykas buvo ne širdis, o tiesiog paprastas puodukas. Kai eidavau miegoti ne su ašaromis akyse, bet su meškiuku rankose. Kai su džiaugsmu rytais keldavausi į mokyklą ir smagiai leisdavau ten laiką... Kai nereikėdavo tiesintis plaukų, dažytis...Kai budavo grynai nusispjaut, - nešioji madingus rūbus, ar ne. Tiek šia tema.
Žinot ką? Galiu jums kai ką patarti: niekada, niekada, NIEKADA neskaitykit senų žinučių. Nes perskaičius jas pasidaro begalo gėda dėl to, kad kažkada buvai toks kvailas ir rašei visokias nesąmones...


Na ką, vertinkit žmones, kurie yra šalia jūsų, nes niekada negali žinoti, kada sučirkš telefonas ir pakėlę ragelį sužinosit, kad jų nebėra.
Everything will be okay in the end.
If it's not okay, it's not the end.
Xoxo.
http://www.youtube.com/watch?v=sqUdiBaTSNg