Kai įvyksta kažkas natūralaus, paprasto ar gero, tai visuomet pasimiršta greičiau nei vidiniai pykčiai, neteisybės, kurios jei neprasiveržia iškart, tai ilgai Tave graužia iš vidaus ir vieną dieną visvien Tu pratrūksti. Skaudžiausia yra tada kai Tavimi netiki ir Tu kažką bandai įrodyti, jautiesi kaltas ir taip yra tik todėl, kad tie žmonės Tau svarbūs. Bet Jie tavimi netiki ir netgi kaltina. Ir Tu giniesi. Bet man be proto nusibodo gintis, duot atkirčius atgal. Noriu atsidurti ten, kur bent kažkiek laiko nereikia būti karinėje padėtyje. Nors gyvenimas yra nuolatinė kova. Bet kam visa tai? Juk kareiviai irgi pavargsta!Kažkaip nepalankiai bėga visos šios dienos: pirmadienis -penktadienis.Penktadienis - pirmadienis. Penktadienis su nežinomom iliuzijom ir kiekviena diena su mintimis back to reality, kiekviena naktis su sapnais(košmarais, svajonėmis) Ir nežinoma nostalgija, sentimentai kasdien. Kasdien kažkas... Esu kaip koks nekilnojamas turtas paskutiniu metu, arba vėjo perpučiamas medis stovintis kaip įkaltas ant kažkokios uolos krašto nežinomame ir tuščiame miestelyje kuriame per siaubo filmus įvyksta kraupūs įvykiai.Jei neįvyks kažkoks perversmas tai greitu metu degraduosiu. Ir tokiomis akimirkomis pasijaučiu tuščia...
"Gerųjų žodžių kryptimi praplėsk pasaulį, padaryk jį vienu gyvenimu gilesnį."
Būna, kad randi mylimuosius. Būna, kad juos prarandi. Tada atsiranda kiti, net jei jie ir ne tokie... Ach, nesvarbu. Užteks to liūdesio mano bloge. Pradėsiu gyventi džiaugsmu. Pažadu.
